Prieš vykdama į šią nuostabią salą žinojau labai nedaug. Tiesiog nenorėjau turėti išankstinės nuomonės, kad vėliau nenusivilčiau.
Kelionė buvo ilga. La Palmoje nusileidome apie 21 val vakaro. Išėjus iš oro uosto pasidarė šiek tiek baisu. Iš kairės Atlanto vandenynas, o iš dešinės kalnai. Buvo tamsu, vėsu. Tik vandenynas nerimo. Aš tyliai suburbėjau:“ Smagu žemę jausti po kojomis“. Sėdome į taksi ir važiavome į mums paruoštus apartamentus. Po susitikimo su kelionės organizatoriais ir skanios vakarienės ėjome visi miegoti.
Ryte mus pasitiko šiluma ir saulė. Atsikėlėm anksti ir kartu su kambarioke Lukrecija išbėgom į paplūdymį. Tiesa, nieka nesu mačius juodo smėlio, todėl pradžioj buvo šiek tiek nejauku. Vis tikrinau ar kojų nesusipurvinau. Vandenynas buvo šaltokas, bet puikiai atgaivino ir suteikė jėgų naujai dienai. Eidama namo dairiausi aplinkui ir vis galvojau kaip neįprasta man čia būti. Akis nėra pripratus prie tokios aplinkos. Balti namai švietė tarp juodų uolienų, kur ne kur matėsi kelios palmės, tolumoj buvo matyti bananų uždengtos plantacijos, o čia pat iš vienos pusės stovėjo aukštas aukštutėlis kalnas, o iš kitos ošė Atlantas.
Grįžus skubėjau plakti kokteilį iš čia vietinių žalumynų (Kale salotų), alijošiaus, bananų ir papajos. Kol darbavausi saulutė sušildė orą, vėjas aprimo ir buvo labai gera terasoje viems susirinkus mėgautis kokteiliu. Po gurkšnelį mažutėlį, tyloje, gražioje aplinkoje ir po reikšmingų dienos skaitinių. Kurie atrodė kaip tik kiekvienam skirti. Norom, nenorom pradedi labiau šypsotis, pradedi labiau atsiverti.
Taip bėgo dienos. Su žaliais kokteiliais, skaniomis salotomis iš vietinių daržovių ir žalumynų, skaitiniais ir mankštomis, su pamokomis ir išvykomis į gamtą. Su kiekviena diena tapome atviresni, atlaidesni vieni kitiems, tapome ramesni. Vėjas ir išvykos išvalė visas negatyvias mintis, saulė sustiprino, o maistas išvalė kūnus. Maitintis augaliniu vien maistu, daugeliui buvo pradžioj neįprasta. Manau, kad reikėjo perlipti skonio ir sotumo barjerą. Ir visi jį perlipo. Po truputį organizmas pradėjo valytis. Skonio receptoriai pradėjo jausti natūralaus maisto nuostabų skonį.
O atsipalaidavimas ir supratimas jog šis maistas valo ir maitina kūną leido juo mėgautis vis labiau.
Būdamas šioje saloje tu nesustoji gėrėtis: visų pirma unikalia gamta, žmonių, ramybe, mandagumu ir nuoširdumu, tyru vandeniu, kuris teka iš šaltinių, lengvu ir ekologišku maistu, muzika, kuri priverčia šokti ir nesustoti, kainomis, kurios kartais atrodo juokingos ir dar daugeliu dalykų. Čia sustoja laikas. Tu nori ar ne, bet privalai sustabdyti tempą ir gyventi jų ritmu. Iš pradžių yra sunku, juk mes nuolat lekiam skubam, planuojam, bet vėliau supranti kodėl jie tau nuolat kartoja „tranquilo“ (ramiai). O kur tu gali priskubėti? Juk gyveni šalia ugikanių ir prie vandenyno. Skubėdami mes dažnai pamirštame save ir savo armuosius, pamirštame džiaugtis šia diena. Ši diena juk daugiau nepasikartos. Skubam, lekiam, o paskui verkiam, kad tiek problemų turime ir esame nelaimingi. Mums visada visko mažai… O la palmiečiai labai laimingi žmonės. Jie neturi kur skubėti, jie mėgaujasi kiekviena diena, nedirba darbų daugiau nei reikia, daug bendrauja, šoka, dainuoja ir mėgaujasi tuo ką turi. Jie nesuka galvos dėl būsto, mašinos ar kitų materialių daiktų. Jie nuolat šypsosi ir sveikinasi su kiekvienu „hola“ (labas).
Išmokime ir mes nors šiek tiek atsipalaiduoti, gyventi šia diena ir mylėti save toks koki esame. Sustokime nors kartą ir apsidairykime, kokiame nuostabiame krašte gyvename ir koki mieli žmonės mus supa. Daugiau spinduliokime meile kitiems ir gyventi bus gražiau.
Iki susitikimo La Palmoje!
