„Mama, noriu keptų bulvyčių!“ – dažna frazė mano namuose. Ir kiekvieną kartą ją išgirdus kyla tie patys klausimai: leisti, ar ne? Kas bus, jei leisiu? Ar vaikai pripras ir prašys vėl rytoj? O gal vėl pabandyti paaiškinti, kad yra sveikesnių alternatyvų?
Sprendimų buvo visokių, tačiau pyktis, kad vaikai nuolat prašo greitojo maisto, manyje visuomet išlikdavo. Juk stengiuosi juos maitinti sveikai, pasakoju apie maistą, mokinu. Kodėl taip yra? Įdomu tai, kad kuo labiau pykau, tuo dažniau jie norėjo. Todėl greitai supratau, kad šis klausimas yra neišspręstas ir kad būtina jį spręsti dabar. Bet kaip?
Kodėl vaikai nori greitojo maisto?
Pirmiausiai, uždaviau sau daugybę klausimų:
● Kodėl vaikai nori greitojo maisto?
● Ką jiems toks maistas reiškia?
● Ar valgydami mano maistą vaikai džiaugiasi, mėgaujasi?
● Ar jiems patinka tai, ką valgo?
● Kokio maisto jie norėtų?
Atsakymas – greitasis maistas suteikia džiaugsmo!
Mes neturime maisto sureikšminti ir padaryti iš to kažkokio kulto. Bet kokiu atveju, turime gerai jaustis ir mėgautis tuo, ką valgome.
Uždavus sau tokius ir panašius klausimus, ramiai atsisėsk su vaikais ir pasikalbėk. Kas jiems patinka greitajame maiste? Kodėl jiems jis toks skanus? Kokio maisto norėtų? Ką labiausiai mėgsta?
Atsižvelgdama į jų norus, pagalvok, ką geriausio gali jiems pasiūlyti. Svarbu ne tik tavo, bet ir kitų norai, todėl sprendimai turi būti geriausi visiems.
Sprendimas: pavyzdžiui, jei visa šeima nori bulvyčių, galite iškepti skanių ir sveikesnių bulvyčių orkaitėje.
Ką toks maisto pasirinkimas reiškia?
Antra, pagalvojau, kodėl aš pykstu ant vaikų? Kodėl man nepatinka, kai mano vaikai valgo tokį maistą? Kodėl man jų norai nėra priimtini? Gal tai reiškia, kad aš pykstu ant savęs? Gal aš esu nepatenkinta savo mityba? Jei vaikams toks maistas suteikia malonumą, ar aš, valgydama savo maistą, mėgaujuosi juo? Užduok klausimus sau ir sąžiningai atsakyk. Geriausia, jei tai darytum raštu. Nustebsi, sužinojus atsakymus.Dažnai mes nematome kas vyksta arba jaučiame, bet bijome pamatyti, dažnai tiesą slepiame patys nuo savęs. Aplinkiniai savo elgesiu bando mums parodyti kas yra negerai.
Todėl rašymas padeda atrasti atsakymus. Pavyzdžiui, supratai jog tokia mityba tau nesuteikia džiaugsmo, jautiesi susivaržiusi prie kitų rinkdamasi maistą, esi pikta ir nervinga. Būk drąsi ir pripažink jog suklydai. Jog tokia mityba tau netinka. Negraužk savęs, o daryk naujus sprendimus.
Ugdykite vaikų sąmoningumą, o ne drauskite
Trečia, vaikų pasirinkimą lemia taip pat daug aspektų. Vienas iš jų – draugų ir sociumo įtaka. Matydami, ką valgo kiti, vaikai natūraliai klausia: „O kodėl aš negaliu?“ Kaip vaikus psichologiškai veikia pats faktas, kad tokio maisto valgyti tėvai neleidžia? Gal vaikas dėl to pyksta ant tėvų? O gal vaikas pradeda bijoti tėvų nuomonės renkantis maistą? Ar drausdami vaikų netraumuojate psichologiškai? Taip pat vaikai patys turi atsirinkti, kas jiems geriausia tinka. Nereikia iš vaikų atimti tokios galimybės. Ieškodama atsakymų supratau, jog drausdama nieko nepasieksiu. Jeigu dabar neleisiu, gali ateiti laikas, kai jie pirks tokį maistą slapta. Ar aš tokio rezultato noriu? Ne! Turiu ugdyti sąmoningumą, kad vaikai žinotų, mokėtų rinktis.
Sveika ir nesveika
Nereikia manipuliuoti šiais žodžiais ir nuolat jų kartoti. Jeigu vaikas norės kažko ale “nesveiko” ir suvalgys, gali save kaltinti ir graužti. O tai yra blogiau nei koks vienas šokoladukas. Čia panašiai, kaip burbėjimas, kuris po kiek laiko atsisuka prieš patį žmogų. Paaiškinti, kas yra maistas, koks naudingas, reikia, bet nuolat įkyriai brukti tiesą tikrai neverta. O ypač negerai sakyti: „Aš juk tau sakiau, jog čia nesveika!“ Nereikia įvaryti vaikui baimių. Reikia vaikus mokyti sąmoningumo renkantis savo maistą: kad jie jaustų, ko nori ir kas jiems naudinga.„Mama, noriu bulvyčių iš „Hesburgerio…“ Nu, mama, plasau“, – 4-metis prašo manęs. Leisti arneleisti, – tuoj pat kyla klausimas. Nusišypsau ir sakau: „Gerai, einame, nupirksiu.“
Koks mano sprendimas?
Stengiuosi pasiūlyti kažko kito. Sakau: „Žinai, yra daug kitų kavinių, kurios patiekia labai skanų maistą. Gal nori paragauti jo?“
Kai pasikeitė mano nuomonė, pasikeitė ir vaikų norai. Jie vis rečiau nori eiti į greitojo maisto restoranus. Tačiau, nepamiršk, kad galų gale vaikai vis tiek yra vaikai. Jie anksčiau ar vėliau užsimanys greitojo maisto, todėl tikėtis, kad niekada neprašytų picos ar torto būtų nerealistiška. Ir atvirkščiai, visada leisti taip pat neoptimalu.
Taigi, koks sprendimas? Prisimink frazę: kas per daug, tas nesveika. Ar tai būtų per daug keptų
bulvyčių, ar per daug draudimų. Reikia atrasti aukso viduriuką tarp šių kraštutinumų. Todėl sprendimus daryk atsižvelgama į kiekvieną situaciją.
P.S. Jei esi tokioje situacijoje, kokioje aš buvau ir nežinai kaip ją spręsti, rašyk man vedlugiene@gmail.com. Žinok, esi tu ne viena.
